Balandžio 29 d. vykusios tarptautinės dirbtuvės „Kaip panaudoti duomenis istorijos pasakojimui“ subūrė daugiau nei 40 dalyvių aptarti, kaip duomenys, įžvalgos ir pasakojimas gali tapti prasminga komunikacija, stiprinančia socialinį poveikį. Pirmojoje dirbtuvių dalyje pranešimus skaitė trys pagrindiniai pranešėjai, o vėliau dalyviai tęsė darbą trijose interaktyviose sesijose, kur mažesnėse grupėse diskutavo apie svarbiausias temas, dalijosi patirtimis, reflektavo savo komunikacijos praktikas ir keitėsi idėjomis.
Pirmąją sesiją „Nuo skaičių prie prasmės: kaip suprasti duomenis“ vedė doc. dr. Ieva Žebrytė. Ji kalbėjo apie tai, kad duomenys tampa vertingi tik tada, kai padeda suprasti žmonių patirtis ir priimti geresnius sprendimus. Pranešėja pabrėžė, kad poveikis matuojamas ne tik rodikliais ar statistika, bet ir subjektyviai patiriamas suinteresuotųjų šalių. Todėl organizacijoms svarbu įtraukti naudos gavėjus, darbuotojus ir partnerius į sėkmės apibrėžimą. Praktiniuose patarimuose ji kvietė rinkti tik tuos duomenis, kurie iš tiesų padeda priimti sprendimus, pradėti nuo paprastų grįžtamojo ryšio priemonių, pavyzdžiui, trumpų apklausų ar pokalbių, o matavimą naudoti ne tam, kad būtų „išspręstos“ visos įtampos tarp socialinių ir ekonominių tikslų, bet tam, kad jos būtų geriau suprastos ir valdomos išlaikant ištikimybę organizacijos misijai.
Antrąją sesiją „Pasitikėjimo skaitmeniniais kanalais psichologija: kodėl žmonės pasitiki (arba ne)“ vedė psichoterapeutas Dainius Jakučionis. Jis nagrinėjo, kaip skaitmeninėje erdvėje formuojasi pasitikėjimas ir kodėl aiškumas yra vienas svarbiausių patikimos komunikacijos elementų. Pasak pranešėjo, pasitikėjimas internete kuriamas dar prieš iki galo išgirstant žinutę – per dizainą, vizualinę kokybę, reputaciją, atpažįstamumą ir aiškumą. Jis skatino organizacijas sakyti mažiau, bet aiškiau, vengti žargono, vietoje abstrakčių teiginių naudoti konkrečius įrodymus, atvirai nurodyti partnerystes ir rėmimą, greitai reaguoti bei sąžiningai komunikuoti apie klaidas, taisymus ir dar vykstantį darbą. Kaip jis pabrėžė, pasitikėjimas internete kuriamas ne bandant skambėti svarbiai, o būnant aiškiems, žmogiškiems ir patikimiems.
Trečiąją sesiją „Kognityvinis krūvis ir dėmesys skaitmeniniame pasakojime: kaip pasakoti poveikio istorijas, kad jos būtų išgirstos“ vedė Beth Daley iš „Digital Storytelling Festival“. Ji kalbėjo apie tai, kaip kurti poveikio istorijas, kurios ne tik pasiekia auditoriją, bet ir išlaiko jos dėmesį. Pranešėja pasidalijo septyniais pasakojimo patarimais: būti asmeniškiems, kalbėti neformaliai, bet ekspertiškai, pasakoti nematomas istorijas, iliustruoti savo mintis, aiškiai vesti auditoriją per pasakojimą, būti konkretiems ir kurti įtaigą. Jos pranešimas priminė, kad faktais grįstos istorijos neturi būti sausos. Stipri skaitmeninė istorija gali prasidėti nuo vienos konkrečios detalės, emociškai įtraukti auditoriją į situaciją ir tuomet susieti ją su platesne žinute. Aiški struktūra, vizualinė medžiaga ir suprantama kalba padeda auditorijai išlikti įsitraukusiai, ypač sudėtingose skaitmeninėse aplinkose.
Antrojoje dirbtuvių dalyje dalyviai pratęsė pokalbį interaktyviuose kambariuose. Šios diskusijos suteikė erdvės apmąstyti, kaip organizacijos gali komunikuoti poveikį aiškiau, atsakingiau ir autentiškiau. Išryškėjo bendra išvada: pasaulyje, kuriame gausu informacijos, generuojamo turinio ir nuolatinio dokumentavimo, prasminga komunikacija remiasi tiesa, pasakyta tiesiog žmogiškai. Ji taip pat reikalauja atsirinkimo: kokius duomenis rinkti, kokias istorijas pasakoti, kokį turinį vartoti ir kokią žinutę norime palikti auditorijai. Dirbtuvės parodė, kad paveikus skaitmeninis pasakojimas nėra dar didesnio triukšmo kūrimas, o įrodymų, aiškumo, emocijos ir nuoširdumo sujungimas į komunikaciją, kurią žmonės gali suprasti, ja pasitikėti ir ją pajusti.
